ценности содержания целостного воспитания

visybinio ugdymo turinio vertybės statusas T sritis švietimas apibrėžtis Visuma psichologinių, realios tikrovės, idealių vertybių, būtinų mokymo, lavinimo ir auklėjimo vyksmui. Ugdymo tikslai ir turinys susiję ne tik su žmogaus ir jo asmenybės samprata, sociologinių doktrinų ar kultūros filosofija, religiniais ar ateistiniais interesais, bet ir su visybiniu požiūriu į tikrovę, ugdymo procesą. Ugdymo objektas – žmogus, veikiamas artimos ir tolimos aplinkos, visos realybės. Žmogų ugdo jo sąveika su aplinkos realijomis ir idealais. Sis dėsnis yra ugdymo tikslų ir turinio pamatas. Pirmoji ugdymo problema – žmogus ir jo prigimtis. Kai kas tvirtina, kad žmogaus prigimtis yra biologinė. Genuose užprogramuota tolesnio vystymosi informacija, nervų sistemos tipas, vidaus sekrecijų ypatumai ir t. t. Žmogaus prigimtyje taip pat glūdi intelektas ir pažįstamoji veikla, vaizduotė ir praktinė veikla, emocijos, motyvai ir jausmai. Ugdymo tikslas – žmogaus fizinių ir dvasinių savybių užuomazgų plėtotė. Kita ugdymo problema – žmogaus sąveika su realinėmis bei empirinėmis aplinkos vertybėmis. Sąveikaudamas su aplinka jis kaupia informaciją apie jos ypatumus. Žinios yra fundamentali vertybė, bet jų nepakanka, nes žmogui reikia veikti socialinėje ir kultūrinėje tikrovėje. Fundamentali veikimo vertybė – kompetencija. Kitos pagrindinės socialinio gyvenimo vertybės – darbas, santarvė ir demokratija – turi sudaryti asmenybės žinių ir kompetencijos dalį, kurią plečia objektyvios realinės kultūros vertybės: specialieji mokslai ir universalusis mokslas – filosofija; menas ir technika, tautos papročiai ir visuomeninė moralė. Ugdymo turinį sudaro ne tik šių amžinųjų vertybių pagrindai, bet ir civilizacijos laimėjimai: pasaulinės minties sklaida, išradimai ir išmonės kūriniai, gyvenimo būdas. Visų minėtų sociumo ir kultūros realijų perkėlimas į žmogaus sąmonę ir veiklą – netiesioginis pasaulietinio ugdymo tikslas, o kartu pasiekiamas ir tiesioginis – žmogaus prigimties plėtotė. Trečioji ugdymo problema – žmogaus sąveika su idealiosiomis ir dvasinėmis vertybėmis. Ši sąveika – netiesioginis ugdymo tikslas, kurio siekiant atsiskleidžia žmogaus asmenybė. Skirtinos trys fundamentalių vertybių grupės: būties supratimo, tautinės sąmonės ir asmenybės elgesio. Būties supratimą lemia skirtingi požiūriai, priklausantys nuo filosofinės sistemos: idealizmo ir materializmo, teizmo ir ateizmo. Nuo jų priklausė ir priklauso ugdymo turinio kryptys, tikslai ir metodai. Visybinį būties supratimą gali laiduoti integruotas racionalaus (grindžiamo empirika), intuityvaus ir religinio tikrovės pažinimo būdų naudojimas. Jų praktinė reikšmė atsiskleidžia tiriant tikrovę kaip informacinių ryšių ir sąveikų sistemą. Kiekvienas visatos kūnas, įskaitant ir žmogų, teikia kitam kūnui fizinę, vadinamąją elementarią informaciją, turinčią jam tiesioginę ir papildomą netiesioginę reikšmę, semantikų dar vadinamą prasme. Iš fundamentalių tautinės sąmonės ir elgesio vertybių reikia pabrėžti tiesą ir teisingumą, savarankiškumą ir darbštumą, dvasingumą ir tautiškumą. Visybinio ugdymo turinio pagrindų vertybės ir žmogaus prigimties ypatumai susiję horizontaliais ir vertikaliais ryšiais. Šiuolaikinė pasaulietinė mokykla naudoja moderniausias priemones ir metodus, leidžiančius per pamoką įgyti vertybių visumą, reikalingą geresniam savo ir kitų gyvenimui kurti. Ugdymo tikslas pirmiausia turi būti individualybės prigimtinių galių plėtotė, po to jos rengimas praktiniam gyvenimui. atitikmenys: angl. values of content of holistic education vok. Inhaltswerte der holistischen (als des Ganzes) Erziehung rus. ценности содержания целостного воспитания